Septintasis Dešimtmetis: Drąsios Linijos ir Masės Šou
Dešimtmetis, kai automobiliams pradėtos kurti dramatiškos formos ir jie tapo kultūrinio sukrėtimo simboliu.
Kaip chromuoti aksesuarai ir masyvūs sparnaiforminiai prailginiai tapo buvusio amžiaus simboliu. Stilius, kuris niekada negrįžo.
Autorius
Redakcinis komitetas
Rašyta veltoraų mados redakcinio komiteto, dėmesio skiriant autentiškai istorinei analizei ir aiškiam paaiškinimu.
Šeštasis dešimtmetis buvo kaip žaibas veltoraų pasaulyje. Karo pabaigoje žmonės troško ryškumo, erdvės ir optimizmo — ir automobiliai to jiems suteikė. Chromuoti detailės tapo visur: ant šonų, ant priekio, ant nugaros. Jei buvo vieta šviesti, ten buvo chromuoti kryžmiai.
Nuo 1950-ųjų pradžios iki vidurinio dešimtmečio, Amerikoje ir Europoje automobiliai darėsi vis masyvesni, vis ilgesni. Tai nebuvo atsitiktinumas. Gamyklos žinojo, kad dydis žmonėms reiškia sėkmę. Sparnaiforminiai prailginiai — tie „fins", kaip juos vadindavo anglų kalba — išaugdavo iš šono kaip orlaivio sparnai. Kai kurie pasiekdavo net 60 centimetrų aukštį.
Žinoma: Chrysler „Imperial" modeliai iš 1957-ųjų metų turėjo šiandien legendinius sparnus. Jie buvo tiek dramatiškai aukšti, kad sumažino automobilio greitį keliomis myliomis per valandą dėl oro pasipriešinimo. Bet žmonės to neturėjo. Grožis buvo svarbesnis nei aerodinamika.
1950-aisiais žmonės buvo nuožmus orlaiviais. Reaktyviai varikliai, transatlantiniai skrydžiai — tai buvo modernybė. Automobiliai norėjo to stiliaus.
Chromavimas reikalavo šaltų metalų, nuolatinio poliravimo ir žymiai didesnių gamybos kaštų. Tai reiškė prestižą.
Dideli automobiliai simbolizavo sėkmę pokarinėje Amerikoje. Kuo didesnis automobilis, tuo geriau. Chromuoti sparnaiai tai tik patvirtino.
Dvisprangiai spalvai — viršus viena spalva, apačia kita — buvo visada. Turquoise su balta. Ružavai su gintaro spalva.
Gamyklos neprisibaigytas tik su išore. Viduje automobiliai buvo gryni teatras — chromuoti stūmogai, chromuota panelė, net chromuotos rankenos. Sėdynės buvo iš plačios, minkštos odos. Nėra keisto, kad žmonės praleisdavo valandas tik sėdėdami automobilyje, stovėdami garaže.
Tas blizgis nebuvo nuolatinis. Jis reikalavo paruošimo. Savaitę po savaitės savininkai polerinosi chromą, trinasi purvą. Tai buvo ritualas, priežiūra, pasididžiavimas. Jei tavo automobilis blizgėjo, vadinasi, tu juo rūpinaisai. Jei jis pasidarydavo nublandintas, tai buvo šiurkštumas.
"Automobilis buvo ne tik transportas. Tai buvo pamėgtinė namų praplėtinys, kur žmonės gyveno savo svajonėmis."
— veltoraų kultūros istorija, 1950-aisiais
1960-ųjų pabaiga ir 1970-aisiais energijos krizė keičiau viską. Alyvos kainavo daug, benzino nebuvo, ir staiga dideli automobiliai su chromuotais sparnaiais atrodė kvaili. Gamyklos pradėjo kurti kompaktiškus, švariau suprojektuotus automobilius. Chromuota? Ne, ačiū.
Tas dramatiškas persivertimas yra svarbi priežastis, kodėl 1950-aisiais automobiliui tokia ypatinga vieta kultūroje. Tai buvo negrįžtama era. Šiandien, kai žiūri senąją fotografiją iš tų metų, čia matai nostalgijos ir nepraisto optimizmo. Žmonės tikėjosi, kad būtis bus spalvinga, blizganti, erdvi. Ir kurį laiką ji tokia ir buvo.
Pastaba: Šis straipsnis yra informacinis, skirtas veltoraų mados istorijos supratimui ir lavinimui. Faktai ir datos remiasi iš viešai prieinamų šaltinių ir istorinės dokumentacijos. Tačiau specifinės savybės, matmenys ir modelio detalės gali skirtis atsižvelgiant į konkrečią veltoraų markę. Norėdami gauti daugiau informacijos apie tam tikrą modelį, skaitytojams rekomenduojama patikrinti specialius veltoraų istorinius šaltinius arba gamintojo dokumentaciją.
Dešimtmetis, kai automobiliams pradėtos kurti dramatiškos formos ir jie tapo kultūrinio sukrėtimo simboliu.
Kai kompiuteriai sutiko su automobiliais. Supažindinimas su šiuolaikiniais inžinerijos pasiekimais.
Kaip aerodinamika tapo svarbiausia, o minimalistinis dizainas pakeitė masyvias formas.